0
Vaisinės pasakos

2016-11-09

Šiaulių r. Kuršėnų lopšelio-darželio „Buratinas“ „Pelėdžiukų“ grupės pasakos.

KAS OBUOLĮ RAUDONAI NUDAŽĖ?
Vieną kartą sode augo obuoliai. Jie buvo žali. Pašvietė saulė, ir vienas obuolio šonas nedaug paraudo.
Atskrido balandis. Žiūri – obuolys, bet dar neprinokęs.  Ir nuskrido.
Atskrido varna: Karrr... obuoly, aš tave suvalgysiu.
- Nevalgyk dar manęs. Dar neprinokau, esu rūgštus, be vitaminų,- sako obuolys.
Po kiek laiko pasirodė pikta širšė ir dar alkana. Ji pradėjo lįsti į obuolį, bet vikšras ją  nubaidė. Obuolys apsidžiaugė ir pradėjo suptis ant šakos. Visą vasarą suposi, noko, sunkėjo, gražėjo. Saulė jį šildė karštais spinduliais,  o lietus vasaros vandeniu prausė.
Atėjo ruduo. Atsinešė visokių dažų ir  bruknių dažais nudažė visą obuolį raudonai. Gal būtų obuolys toks ir kabojęs visą žiemą, jeigu ne vėjas. Pajudino smarkuolis šaką, iš visų jėgų papurtė, obuolys bumpt ir nukrito ant žemės.
Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo Tomukas, toks vaikas. Jam patiko tas obuolys.  Nusiplovė ir suvalgė.  Ot kiek vitaminų jo pilve dabar!
 
KODĖL KRIAUŠĖ KAIP VARLĖ ŽALIA?
Seniai seniai vienoj sodo karalystėj gyveno sena kriaušė. Ji visada vilkėjo tik geltoną suknelę su raudonu dirželiu.
Pamatė ją varlė. Atšokavo ir pradėjo šaipytis:
- Fu, kokia tu negraži. Nei pienė, nei braškė. Pažiūrėk į mane. Kokia gražuolė  esu.  Žalia žolė, lapai, žiogas. Nudažysiu ir tave žaliai. Būsi žalia karalienė.
Įsižeidė kriaušė, bet mandagiai varlei atsakė:
-  Ačiū, nereikia. Aš pati pasikeisiu, kai panorėsiu.
Jų kalbą girdėjo vikšras. Irgi žalias. Jis greitai suverpė iš lapų žalią suknelę ir padovanojo kriaušei. Skrybėlaitę surado varlė, o pirštinaites  užmovė žiogas. Kriaušė buvo labai patenkinta. Ir nuo to laiko yra žalia.
 
KAIP CITRINA SAULĖS SPALVĄ ĮGAVO?
Augo medis. Ir ant jo pasirodė maži  citriniukai. Bet vienas buvo jau didokas. Ir jo vardas buvo  Citrina. Citrina niekada nebuvo mačiusi saulės. Net neįsivaizdavo, kaip ji atrodo.
Bet vieną dieną debesėliai išsilakstė, ir pasirodė saulė. Visi džiaugėsi, plojo delnais. Net sraigė, ir ta ant grybo kepurės šokinėjo.
Pažvelgė citrina į saulę ir pradėjo gelsti. Gelsvėjo gelsvėjo, kol visa pageltonavo.