Vandens išvaizda gali būti apgaulinga – skaidrus, bekvapis vanduo nebūtinai yra saugus: 5 klausimai apie geriamąjį vandenį

Ilona Drulytė
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto mitybos skyriaus vedėja

Geriamasis vanduo – gyvybės šaltinis, didžiausią dalį sudaranti mūsų kūno sudedamoji dalis, pagrindinis maisto produktas ... Ką kiekvienas turi žinoti apie geriamąjį vandenį?
1.      Kiek vandens reikia išgerti?
Per dieną reikia išgerti 1,5-2 litrus (6-8 stiklines) vandens. Vanduo yra pagrindinė mūsų kūno sudedamoji dalis, jis būtinas organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti. Pagrindinės vandens funkcijos organizme yra susijusios su ląstelių gyvybingumu, medžiagų apykaita, maistinių medžiagų pernešimu, kūno temperatūros reguliavimu ir šalinimo funkcijomis.
2. Ar geriamasis vanduo – tai H₂O?
 Iš chemijos pamokų žinome, kad vandenį sudaro vandenilio ir deguonies molekulės. Tačiau gamtoje esantis vanduo savo sudėtyje turi daugiau jame ištirpusių medžiagų – daugiausia mineralinių druskų (kalcio, magnio, natrio ir t.t.). Šių medžiagų kiekis priklauso nuo hidrogeologinių vandens formavimosi sąlygų. Vandenyje taip pat yra biologiškai aktyvių mikroelementų, vadinamų būtinaisiais elementais – fluoro, geležies, jodo, cinko ir kitų. Be šių gamtinės kilmės medžiagų vandenyje gali būti ir teršalų – pesticidų (grupė cheminių medžiagų, skirtų naikinti žemės ūkio ir miško kenkėjus), sunkiųjų metalų, naftos produktų ir kt. – bei specialiai vandenį ruošiant pridėtų medžiagų (pvz., naudojamų vandens dezinfekavimui). Taigi, geriamasis vanduo – ne tik  H₂O.  
Taip. Tiesa, daliai Klaipėdos miesto tiekiamas vanduo iš infiltracinės vandenvietės: paviršinis kanalo vanduo įterpiamas į gruntą ir vėliau išgaunamas jau kaip požeminis. Tuo tarpu daugumoje Europos valstybių viešajam vandens tiekimui naudojamas ir paviršinis – upių, ežerų ar net jūros – vanduo.
4. Prileidus vandens į arbatinuką, jis paruduoja, verdant atsiranda kalkių apnašas. Ar galima tokį vandenį gerti?
Vandens parudavimas bei kalkėjimas reiškia, kad tokiame vandenyje geležies yra daugiau nei įprasta. Kalkės – tai nusėdusios vandenyje esančios mineralinės medžiagos – kalcio ir magnio karbonatai. Toks vanduo tinka gerti. Didesnis geležies kiekis – vienas dažniausių skundų geriamojo vandens kokybe. Nors didesnis nei įprasta geležies kiekis neigiamo poveikio sveikatai neturi, tačiau tuomet pablogėja vandens juslinės savybės: pasikeičia vandens spalva, kartais vanduo įgauna pašalinį kvapą. Toks vanduo gadina santechnikos įrangą bei skalbinius.
5. Ar šulinių vandens kokybė geresnė nei vandens miestuose?
Lietuvoje daugiau nei 75 % gyventojų aprūpinami viešai tiekiamu geriamuoju vandeniu. Šio vandens kokybė kontroliuojama, jį vartoti daugeliu atveju yra saugu be papildomo paruošimo. Visgi penktadalis Lietuvos gyventojų maistui ruošti ir gėrimui vartoja ir šulinių vandenį. Deja, gruntinį (šachtinių šulinių) vandenį vartoti nėra visiškai saugu. Tyrimai rodo, kad per 50 procentų tirtų šulinių nustatytas užterštumas mikrobais, per 30-50 procentų šulinių yra užteršti nitratais (azoto junginiais, esančiais dirvožemyje ir augaluose, jų didelis kiekis organizmui yra nuodingas). Jeigu vandenį išvirinę mes galime sunaikinti ten buvusius mikroorganizmus, tai nitratai ar pesticidai negali būti pašalinti nei virinant, nei filtruojant vandenį buitiniais filtrais. Taigi vandens išvaizda gali būti apgaulinga – skaidrus, bekvapis vanduo nebūtinai yra saugus, todėl jeigu vartojate vandenį iš šulinio, vertėtų atlikti jo tyrimus.

---