Diskusija „Sveikatos ugdymo klausimai ir iššūkiai“

---

2016-04-18

Sveikatos ugdymas – svarbi ugdymo dalis. Svarbi, tačiau sunkiai pamatuojama, todėl būtina apie sveikatos ugdymą diskutuoti visų suinteresuotų pusių atstovams: mokinių, mokytojų, tėvų, mokyklų administracijos, savivaldybių atstovams. Būtina diskutuoti ir kelti klausimus, dalintis patirtimi, ieškoti sprendimų kartu bendradarbiaujant.

Balandžio 06 d. renginyje prie vieno stalo pavyko susėsti skirtingų sričių atstovams: mokinių, mokyklų vadovams, Lietuvos tėvų forumo, Vilniaus miesto savivaldybės, mokslininkams, Vilniaus visuomenės sveikatos biuro, projekto Sveikatiada vadovė.

Temos:

1. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas: švietėjas, ugdytojas ar medicininės pagalbos teikėjas?
2. Ekstra atvejai ugdymo įstaigose ir mokinių pasirengimas joms.
3. Ugdymo prioritetas: egzaminui ar gyvenimui?
4. Sveikatos ugdymo įgyvendinimas.
5. Žmogaus sauga.
6. Mokinių dienotvarkė.
7. Sveikatos ugdymo formos ir galimybės.
8. Tėvai.
9. Vadovai.
10. Užsienio patirtys.
11. Sveikatos indeksas, higienos pasas.
12. Ugdymo sisteminiai klausimai.
13. Maitinimo klausimai, valgyklos.
14. Fizinio aktyvumo skatinimas ir sąlygos.
15. Mokytojai.
16. Savivaldybė.

1. Visuomenės sveikatos priežiūros specialistas: švietėjas, ugdytojas ar medicininės pagalbos suteikėjas?

Diskusijos metu išryškėjo požiūrio į sveikatos priežiūros specialistą skirtumai: iš vienos pusės, kad jis švietėjas, ugdytojas, iš kitos – kad jis turėtų būti medicininės pagalbos daugiau suteikėjas, o ugdymas turi likti mokytojams.

Pagal galiojančias normas etatas skiriamas 1000 mokinių, tačiau akivaizdu, kad šiandien, mažėjant mokinių, ši norma neatitinka poreikių. Iš to kyla ir klausimai: jeigu specialistas įstaigoje dirba 0,25 etato, ką jis gali nuveikti?

Taip pat buvo iškeltas ir šių specialistų atskaitomybės klausimas. Darbo sutarties su mokykla šie specialistai neturi, tad tiesiogiai nėra pavaldūs mokyklos, kurioje dirba, vadovui.

Šia tema diskusijos dalyviai apibendrino, kad reikia glaudesnio Švietimo ir mokslo ministerijos bei Sveikatos apsaugos ministerijų bendradarbiavimo, kad būtų daugiau aiškumo, kaip turi vykti bendradarbiavimas, kokios kieno atsakomybės, atskaitomybės.

2. Ekstra atvejai ugdymo įstaigose ir mokinių pasirengimas joms.

Diskusijos metu daug klausimų kilo, kaip turėtų būti sprendžiami ekstra atvejai.

Taip pat akcentuota, kad vaikų su spec. poreikiais daugėja, tačiau nesulaukiama, kad į šią situaciją būtų reaguojama.

Mokinių atstovai išsakė lūkesčius, kad jie taip pat būtų supažindami, kaip elgtis kritinėse situacijose: epilepsijos priepuolis, alpstama ir pan. Klausimas: kaip tai turėtų vykti?

3. Ugdymo prioritetas: egzaminai ar gyvenimas?

Praktiškai visi diskusijos dalyviai sutiko, kad ugdymo prioritetai šiai dienai nėra palankūs sveikatos ugdymui, nes iš esmės klausimas keliamas: ugdymas egzaminams, ar gyvenimui?

Mokyklų vadovams formuojamas visuomenės užsakymas: gerai išlaikyti egzaminus, įstoti į universitetą.

Mokytojai dirba rengiant mokinius egzaminams.

Mokiniams nuo mažų dienų formuojama nuostata: mokinkis, nes neišlaikysi egzaminų, niekur neįstosi.

Todėl ir buvo formuojamas klausimas: kaip keisti požiūrį į ugdymą/ąsi, kad iš akademinio, rengimo egzaminams, eiti link rengimosi gyvenimui, socialinio emocinio ugdymo.

Iškilo klausimas ir dėl standartizuotų testų: tai gėris ar blogis? Akivaizdu, kad ir kaip su egzaminais, kas tampa galutiniu tikslus? Jeigu standartizuoti testai – tai tik priemonė pamatyti savo tikrąjį lygį, tačiau ne galutinis ugdymo/si tikslas, tuomet tai nėra bloga priemonė. Tačiau situacija su egzaminais ir jų keliama įtampa kelia daug nerimo dėl standartizuotų testų.

4. Sveikatos ugdymo įgyvendinimas.

Sveikatos ugdymas – integruojamas, atskiro dalyko nėra, todėl visuomet iškyla klausimas, kaip vyksta įgyvendinimas.

Juo labiau, kad kaip akcentavo mokyklų vadovai, mokytojams šiandien siūloma labai didelė įvairių programų pasiūla.

Diskusijos metu buvo diskutuojama, kaip būtų galima labiau įtraukti sveikatos ugdymą į dalykinę sistemą, ar netgi formuoti atskirą dalyką. Nes sutariama, kad dokumentų, metodinių priemonių, rekomendacijų lygmenyje pas mus visko tikrai nėra mažai parengta, tačiau daug klausimų kyla dėl įgyvendinimo: kaip tai vyksta, kas vyksta, koks šio vyksmo rezultatas?

Buvo iškeltas pasiūlymas sveikatos ugdymą įgyvendinti per projektines veiklas, tačiau pastebėta, kad tai entuziazmo klausimas, tačiau ne sisteminis situacijos sprendimas.

Buvo keliami klausimai: programa integruojama, tad kokia ir kieno atsakomybė, kaip pamatuojami ir įvertinama šio proceso kokybė, rezultatai?

Taip pat kelta klausimų dėl sveikatos ugdymo ir ugdymo/si metodų pasirinkimo.

5. Žmogaus sauga.

Daug klausimų ir pastabų diskusijos metu sulaukė Žmogaus saugos dalykas: turinio ir įgyvendinimo prasme.

Žmogaus saugoje yra sveikatos temų, tačiau įgyvendina ne sveikatos specialistas. Pateikti pavyzdžiai, kaip mokyklose šis dalykas skiriamas tiems specialistams, kam trūksta krūvio.

Kelta klausimų ir dėl įgyvendinimo formos: kad šio dalyko ugdymas vyktų daugiau per žaidimus, taikomi aktyvūs metodai.

6. Mokinių dienotvarkė.

Daug kalbama apie krūvių mažinimą, tačiau situacija tokia, kad apibendrinant galima išreikšti taip: „Sveikai gyventi – kaip ir kada? Dienotvarkė pernelyg įtempta, tam laiko nebelieka...“

Mokinių dienotvarkė ne tik fiziškai įtempta, tai ir milžiniškas psichinis krūvis, o dar socialiniai bendravimo klausimai paauglystėje...

Įtempta dienotvarkė lemia tai, kad mokiniams lieka mažai laiko ar tam visiškai jo neskiriama – būti fiziškai aktyviems, o tai savaime kelia iš to kylančius sunkumus: mažėjant fiziniam aktyvumui sveikatos būklė negerėja.

7. Sveikatos ugdymo formos ir galimybės.

Pastebėta, kad sunkiausia keisti požiūrį, kaip sveikatos ugdymo turinį ir formą galėtume pritaikyti šiandienos poreikiams.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad mažai vertingos ir efektyvios – paskaitos, tačiau mokinių atstovai pabrėžė, kad ne visur ir tokios būna...

Sutariama, kad efektyviausiai veikia: neformalios veiklos ir labai svarbu – asmeninis pavyzdys.

Mokinių atstovai labai jau taiklų pavyzdį pateikė: „Apie sveikatos ugdymą, sveiką gyvenseną kalba žmogus, kuriam pačiam reikia pagalbos...“ Turima omenyje pagalbos sveikatos klausimais – antsvoris, sunkus kvėpavimas ir t.t.

Dar viena taikli pastaba mokinių: „Kuo daugiau kalbam – tuo mažiau tai veikia į gerą.“

Tad aktualus klausimas dėl to, ar mokytojai, kalbėdami apie sveikatos ugdymą, patys tuo vadovaujasi. Čia iškyla žmogaus ir mokyklos vidaus kultūros klausimai.

Akivaizdu, kad efektyvios yra vasaros stovyklos, įvairūs renginiai, tačiau iškyla finansavimo klausimas.

Buvo pateiktos Sveikatiados projekto įgyvendinimo patirtys, kaip tai prisideda prie sveikatos ugdymo.

Kalbant apie sveikatos ugdymo formas ir galimybes, diskusijos metu buvo sutariama, kad reikia stiprinti bendruomenes, skatinti jų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą, kaip vienas iš daugelio pavyzdžių pateikta „Bendruomenės diena“. Taip pat pabrėžta, kad būtinas aplinkų kūrimas, kuris padėtų ir įtrauktų į sveiką gyvenseną, skatintų fizinį aktyvumą.

Kelti klausimai dėl savarankiškumo ugdymo, kaip tai skatinti aktyvių metodų pagalba.

Taip iškelta klausimų, dėl aktyvių mokinių įsitraukimo į savanorystės veiklas – ar yra mokytojų palaikymas.

8. Tėvai. Bendruomenė.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad tėvų įtraukimas ir įsitraukimas į ugdymo/si procesą, labai svarbus. Tai ne tik pridėtų prasmingumo, tačiau padėtų ir siekti geresnės kokybės, nes tai skatintų mokytojus pasitempti.

Tačiau iškilo ir klausimų: tėvų švietimas – kieno atsakomybė, kas ir kaip tai turi daryti? Kaip dirbti su tėvais?

Diskutuojant apie bendruomenes buvo išreikštas lūkestis, kad kuo daugiau mokyklų būtų atviros bendruomenėms. Diskutuota apie bendruomenių įsitraukimą, kiek ir kaip tai galėtų prisidėti prie sveikatos ugdymo. Akcentuota, kad įtraukus ir subūrus aktyvias bendruomenes, mokykla gali gauti daug naudos: pvz.: bendruomenės nariai patys kuria sau aktyvų laisvalaikį ir t.t.

Aktyvios ir sąmoningas bendruomenės kūrimas nėra lengvas ir paprastas veiksmas, tačiau tai galima palyginti su sniego gniužte: gera pradžia, aktyvių pirmųjų narių įsitraukimas ir jų palaikymas, taip po truputį po truputį bendruomenė ir pradėtų judėti.

9. Vadovai.

Kalbant apie mokyklų vadovus susiduriama su dvejopa situacija: visuomenės lūkesčiai labai dideli, tačiau atsakomybė dažniausiai paliekama tik įstaigos vadovui.

Kalbėta, kaip sveikatos ugdymą įstaigos vadovai galėtų panaudoti savo įstaigos pristatymui, viešinimui ir t.t.

Patys mokyklų vadovai akcentavo, kad viskas, kas pasirenkama, įgyvendinama ugdymo įstaigoje priklauso nuo pinigų. Gali būti gražiausi norai ir iniciatyvos, tačiau viskas remiasi į finansinius išteklius. Svarbu pripažinti, kad būtinas savivaldybės, mokyklos vadovų, mokytojų, mokinių, bendruomenės aiškus komunikavimas šia tema, nes nesant tikslios ir aiškios informacijos gali prasidėti nepagrįstos spekuliacijos. Tam kelią užkirsti galima viską viešai ir aiškiai komunikuojant.

Diskutuojant kelti klausimai ir pasiūlymai dėl ugdymo įstaigų vadovų rinkimo tvarkos keitimo, kad skirti kadencijai. Akcentuota, kad vadovų rinkimo ir skyrimo tvarka galėtų būti kaip galimybė keistis pačioms mokykloms.

10. Užsienio patirtys.

Mokyklų vadovai, dalindamiesi užsienio patirtimi, kaip pavyzdį pateikė Estiją, būtent Talino miestą: visos mokyklos reanovuotos, laukia antras etapas – sporto bazių reanovacija. Tai tikrai aktualus klausimas mums, nes tikrai ne visos mokyklos yra reanovuotos ir nelabai aišku, kada jos bus sutvarkytos. O sporto bazių sutvarkymo klausimas buvo ir yra atviras – netgi reanovuotose mokyklose pasitaiko atvejų, kai sporto salės tik perdažomos, tačiau pati erdvė nėra pritaikoma šiandienos poreikiams ir reikalavimams.

Išskirta Islandijos patirtis. Šioje šalyje yra erdvės nemokamam mokinių užimtumui, yra kas prižiūri, organizuoja. Be tėvų leidimo mokiniai negali būti gatvėje vakare. Alkoholiu prekiaujama tik spec. parduotuvėse.

Suomijos. Didelė ir labai svarbi bendruomenės įtaka sveikos gyvensenos klausimais. Yra sveikatos ugdymo privaloma pamoka. Įdomus pastebėjimas diskusijos metu buvo, kad Lietuvoje skundžiamės dėl mobiliųjų įrenginių naudojimo ir dėl to mažėjančio fizinio aktyvumo, o Suomijos pavyzdys: mobilieji įrenginiai naudojami ugdymo/si procese ieškant reikiamos informacijos pagal temą čia ir dabar.

Taip pat akcentuota užsienio patirtis, kad mokytojai dirba ne tik paskaitų metu, o dažniau aktyviais metodais.

11. Sveikatos indeksas, higienos pasas.

Mokykloms konkuruojant dėl vaikų ir siekiant pabrėžti savo savitumą, diskusijos metu buvo atkreiptas dėmesys, kad šiandienos kontekste mokyklos gali save pateikti kaip sveikas, sveikatą skatinančias mokyklas. Tam galėtų padėti bendra sistema, tačiau reikia išdiskutuoti ir galimus pavojus, kad sveikatos siekis būtų kaip vertybė, sąmoningas siekis, o ne tik dėl noro save gražiau pateikti.

Buvo atkreiptas dėmesys, kad sunku kalbėti apie sveikatos ugdymą, kai pačios mokyklos net neturi higienos paso...

12. Ugdymo sisteminiai klausimai.

Diskusijos metu kilo nemažai klausimų, kaip pagal dabartinę dalykinę sistemą, pagal kurią ir skirstomi mokytojams krūviai, bus reikalaujama siekti kompetencijų? Buvo keliami klausimai, ar nėra prasminga peržiūrėti ir ugdymo turinį.

13. Maitinimo klausimai, valgyklos.

Diskusijos dalyviai sutarė, kad kalbant apie sveikatos ugdymą, beje, kaip ir apie visą ugdymo/si procesą, svarbu ne tik deklaruoti, bet ir tuo realiai gyventi, siekti įgyvendinti deklaruojamus dalykus.

Tad jeigu kalbame apie sveikatos ugdymą, aktualūs maitinimo klausimai: kaip valgome, kada ir kiek, kokį maistą valgome?

Kalbant apie maistą, iškyla ir valgyklų klausimus: maisto pasiūla, kokybė, valgiaraštis, ar tai sveikas maistas, ar mokykloje ir jos teritorijoje užtikrinta, kad negalima įsigyti nesveiko maisto ir gėrimų? Koks asmeninis pavyzdys mokytojų, tėvų.

14. Fizinio aktyvumo skatinimas ir sąlygos.

Kūno kultūra neatsiejama nuo sveikatos ugdymo, todėl nemažai diskutuota, kad mokiniai nelabai noriai lanko kūno kultūros pamokas. Buvo pateiktos fiziškai aktyvių pertraukų pavyzdys, kaip galimybė skatinti fizinį aktyvumą, tačiau susidomėjimas atslūgo.

Kalbėta, kad būtina mokyklų teritorijose įsirengti treniruoklių, kas padėtų skatinti ir mokinių ir bendruomenės fizinį aktyvumą, tai padėtų įvairinti ir kūno kultūros pamokų įvairovę, o ir fiziškai aktyvių pertraukų metu būtų galima mokiniams savarankiškai pasimankštinti.

Sudėtinga situacija yra dėl sporto bazių, nes tos pačios mokyklos mokiniams savo mokyklų bazėse po pamokų praktiškai nėra galimybių būti fiziškai aktyviems: sporto salės užleidžiamos sporto mokykloms, o vakarais nuomojamos komerciniu pagrindu. Tad klausimas išlieka aktualus, kokia dalis mokyklos mokinių turi galimybes ir yra fiziškai aktyvūs popamokiniu metu? Klausimas platesnei diskusijai: ar pačioje mokykloje turėtų būtų sudaromos sąlygos tos pačios mokyklos mokiniams būti fiziškai aktyviems?

Tad kalbant apie fizinio aktyvumo skatinimą akcentas yra gerinti infrastruktūrą, kuri būtų vieša, visiems prieinama.

Dar klausimas dėl fizinio aktyvumo skatinimo buvo šeimos gydytojų išduodamos pažymos, atleidimai nuo pamokų, ypatingai nuo kūno kultūros. Kai mokiniai sirgo ir pristatomos pažymos – viskas labai gerai, tačiau jau tikrai nemažai pavyzdžių, kai nenorint lankyti kūno kultūros pamokų pristatomos pažymos ir mokiniai atleidžiami nuo pamokų lankymo. Diskusijos metu akcentuota, kad tai tampa problema ne tik ugdymo/si procesui, tačiau kelia ir papildomų saugos klausimų, be to, tai tampa skaudžiu klausimu šiandienos mokinių augančio fizinio pasyvumo kontekste – taip iš mokinių patys tėvai atima vos ne vienintelę galimybę būti fiziškai aktyviems.

15. Mokytojai.

Diskusijos metu diskutuota, koks šiandien yra mokytojų pašaukimas ir kaip jis suprantamas.

Pastoviai kylant darbo apmokėjimo klausimams, kyla ir darbo kokybės klausimas: ar tik pakėlus atlyginimus savaime pagerės ugdymo/si kokybė?

Diskusijos metu buvo diskutuojama, kaip sąmoninti mokytojus, kad ugdymas būtų kitoks, atitiktų šiandienos iššūkius. Tad aktualus klausimas: mokytojo asmenybė, kokia ji, ar pasirengusi kaitai, iššūkiams?

16. Savivaldybė.

Akcentuota, kad būtinas aiškumas ir konkretumas. Pageidautina, kad savivaldybės turėtų planus, kaip bus sutvarkomos mokyklos, sporto bazės, mokyklų teritorijos pritaikomos sveikos ir fiziškai aktyvios gyvensenos skatinimui.

Tačiau ne visos savivaldybės yra vienodoje situacijoje: finansiniai resursai visuomet yra riboti, ar sveikatos ugdymo klausimams tenka pakankamai dėmesio?

Apibendrinant diskusiją galima teigti, kad tai tik dalis temų, kurias pavyko išdiskutuoti renginio metu. Džiugu, kad diskusija pavyko, tačiau tai tik pirmas žingsnis. Būtina kalbėtis, išklausyti vieniems kitus ir kitose savivaldybėse, bendrinti temas, klausimus – kas yra sisteminiai klausimai ir turi būti sprendžiami nacionaliniu mastu, o kas yra vietinės reikšmės klausimai, kuriuos galima spręsti vietoje bendru sutarimu. 

Šaltinis: www.sodas.ugdome.lt